Šiluminio našumo bandymas remiasi didelio{0}}tikslumo prietaisais, kad būtų užtikrintas duomenų tikslumas ir pakartojamumas.
Į pagrindinę įrangą įeina: termogravimetrinis analizatorius (TGA), skirtas matuoti medžiagos masės pokyčius priklausomai nuo temperatūros ir analizuoti terminį stabilumą; diferencialinis skenuojantis kalorimetras (DSC), skirtas nustatyti parametrus, tokius kaip savitoji šiluminė talpa ir fazinio virsmo temperatūra, stebint šilumos skirtumą tarp mėginio ir etaloninės medžiagos; termomechaninis analizatorius, skirtas aptikti medžiagos matmenų pokyčius pagal temperatūrą ar laiką ir apskaičiuoti šiluminio plėtimosi koeficientą; lazerinis scintiliacinis šilumos laidumo matuoklis, skirtas matuoti šilumos difuziją ir šilumos laidumą naudojant trumpų{0}impulsų lazerius; šiluminio ciklo kamera, skirta imituoti temperatūros ciklų aplinką ir išbandyti gaminio atsparumą šiluminiam nuovargiui; ir infraraudonųjų spindulių termovizorius, skirtas ne-kontaktiniam paviršiaus temperatūros pasiskirstymui. Šiuose įrenginiuose paprastai yra integruotos temperatūros valdymo sistemos, duomenų rinkimo moduliai ir speciali programinė įranga, palaikanti daugybę bandymų nuo žemos iki aukštos temperatūros.
